Ankstesniame poste rašiau kaip tas pats popierinis programuotojo atlyginimas virsta labai skirtingu pomokestiniu atlyginimu priklausomai nuo to kaip yra įforminti darbo santykiai.
Trumpai:
– Darbuotojai dirbantys Lietuvoje registruotom įmonėm (pagal darbo sutartis) sumoka ~40% savo atlyginimo mokesčiams.
– Darbuotojai dirbantys užsienio įmonėm, Lietuvoje neturinčiom juridinių vienetų (pagal individualią veiklą) sumoka ~20% ir mažiau savo atlyginimo mokesčiams.
– Darbdaviui mokant tiek pat, darbuotojas daug daugiau uždirbs į rankas, dirbdamas pagal individualią veiklą (užsienio darbdaviui).
– Užsienio darbdaviai dažniausiai moka didesnius atlyginimus, nei lokalūs (dvigubas laimėjimas).
Toliau papasakosiu koks yra pagal individualią veiklą dirbančių programuotojų apmokestinimas, apskaita, bei paneigsiu kelis paplitusius mitus apie “darbą ant savęs”.
Rašysiu tik iš programuotojo perspektyvos, nesileisiu į niuansus, kurie programuotojam nėra aktualūs.
Mokesčiai
Gavus atlyginimą ir dirbant pagal individualią veiklą, mokesčius reikia susimokėti savarankiškai.
Teoriškai tą daryti reikia deklaruojant pajamas (kažkada pavasarį) už praėjusius metus. Praktiškai galima mokėti kas mėnesį tiesiai nuo pajamų ir nesukti galvos “saugant” dideles sumas mokesčiams, tam kad juos sumokėti vėliau vienu ypu.
Svarbus individualios veiklos mokestinis niuansas yra tai, kad darbui reikalingas išlaidas galima atimti iš viso metinio atlyginimo ir mokesčius mokėti nuo to kas lieka. Arba, galima tiesiog nurašyti 30% savo atlyginimo išlaidoms ir mokėti mokesčius nuo 70% pajamų.
Žinoma, imkime labai realų ir labai vidutinį metinį patyrusio programuotojo atlyginimą – 120.000 EUR per metus. Tam kad apsimokėtų realių išlaidų sąskaita susimažinti mokestinę naštą, reikėtų darbo reikmėms išleisti virš 36.000 EUR per metus. Sutikime, net jei darbdavys neaprūpintų kompiuteriais, stalais ir panašiai (o beveik visi aprūpina), vis tiek kas metus šitiem dalykam ištaškyti per 36.000 būtų labai sudėtinga (ir turbūt nelabai protinga).
Todėl toliau apmokestinamomis pajamomis laikykime 70% atlyginimo.
Pagrindiniai mokesčiai yra trys, bet jie mokami dviems įstaigoms, todėl išskirsiu juos į dvi sekcijas.
VMI
Gyventojų Pajamų Mokestis (GPM) mokamas nuo apmokestinamų (70%) pajamų. Šio mokesčio tarifas yra 15% ir jis yra mokamas į vieną iš VMI biudžeto surenkamųjų sąskaitų su įmokos kodu 1441.
Galima nesunkiai paskaičiuoti, kad programuotojui realus tarifas bus 10,5% nuo visų pajamų: jei pajamos 100, mokesčius mokam nuo 70, viso mokesčių gaunasi 10.5.
Pilnumo dėlei paminėsiu, kad su Individualia Veikla egzistuoja ir 5% GPM tarifas, bei tarifas tarp 5% ir 15%, bet šitie galioja tik labai mažom pajamom, todėl dėmesio daugiau tam neskirsiu.
Sodra
Sodros mokesčiai yra mokami nuo mažesnio dydžio – 90% apmokestinamų pajamų, arba nuo sodros lubų (apie tai vėliau).
Tariant, kad mūsų apmokestinamos pajamos yra 84.000 EUR, Sodros mokesčiai skaičiuotųsi nuo 75.600 EUR.
Sodros mokesčiai turi labai programuotojams palankų niuansą – mokestines lubas. Jos kas metus auga (lygios 43 vidutiniams darbo užmokesčiams šalyje), bet dažniausiai auga lėčiau nei pajamos.
Sodros lubos reiškia, kad jei apmokestinamos pajamos yra didesnės už lubas, mokesčius Sodrai mokėsite nuo lubų, o ne nuo realių pajamų. Kas reiškia, kad didėjant pajamom, mokestinė našta mažėja, nes Sodros įmokos lieka tos pačios – mokamos nuo lubų, o ne nuo pajamų.
Kitaip sakant visos pajamos virš Sodros lubų bus apmokestinamos tik 10,5% efektyviu VMI tarifu. Arba, pajamom artėjant link begalybės, bendra mokestinė našta artėja link 10,5%. Galite įsitikinti maigydami šią skaičiuoklę.
Sodros lubas galite sužinoti Sodros svetainėje čia.
Gerai, toliau grįžkime prie to, ką visgi reikia susimokėti.
Kadangi 2022 metais Sodros lubos buvo 64.676,3 EUR, o mūsų tariamos Sodros apmokestinamos pajamos – 75.600, įmokas skaičiuosime nuo lubų (nuo mažesnio dydžio).
Valstybinis Socialinis Draudimas (VSD) – 12,52%
Privalomasis Sveikatos Draudimas (PSD) – 6,98%
Visi Sodros mokesčiai yra mokami į vieną iš Sodros sąskaitų su įmokos kodu 444.
Mokesčiai paprasčiau
Dabar pažvelkime į viską paprasčiau.
Atlyginimas: 120.000 EUR
GPM: 120.000 * 0,7 * 0,15 = 12.600 EUR per metus. Arba 12.600 / 12 = 1050 EUR per mėnesį.
Sodra: 64.676,3 * (0,1252 + 0,0698) = 12611,88 EUR per metus. Arba 12611,88 / 12 = 1050,99 per mėnesį.
Viskas! Įkrenta atlyginimas, įrašom į Google Sheet su šitom formulėm, padarom du pavedimus – done.
Šiuo atveju, bendra mokestinė našta gavosi 21.01%.
Atlyginimas į rankas – 120.000 – 12.600 – 12611,88 = 94788,12 EUR per metus. Arba 94788,12 / 12 = 7899.01 EUR per mėnesį.
Metų eigoje atlyginimui padidėjus, tereikia perskaičuoti GPM mėnesinę įmoką.
Jei visgi pajamos nelenkia Sodros lubų, Sodros formulę reiktų koreguoti – <pajamos> * 0,7 * 0,9 * (0,1252 + 0,0698).
Priminsiu, kad Sodros lubos kas metus auga (jos yra surištos su šalies vidutiniu darbo užmokesčiu), todėl 2023 metais Sodros mokesčiai nurodytam atlyginimui bus didesni. 2023 metais nuo to pačio 120.000 EUR metinio atlyginimo, su Individuala Veikla į rankas liks tik 7772.68 EUR per mėnesį (126.33 EUR mažiau). Matematiką paliksiu skaitytojui.
Apskaita ir kita biurokratija
Vykdant individualią veiklą, reikia vesti “pajamų ir išlaidų žurnalą”.
Aš visada tiesiog veduos metinį Google Sheet (vėliau padarysiu templeitą ir pasidalinsiu). Išlaidų ten nėra, dažniausiai tiesiog 12 eilučių su pajamom (atlyginimas dažniausiai mokamas kartą per mėnesį) ir formule mėnesio mokesčiam suskaičiuoti.
Kitas niuansas – kas mėnesį darbdaviui reikia išsiųsti sąskaitą-faktūrą “už suteiktas paslaugas”. Tai tėra formalumas – vienas templeitas, dažniausiai fiksuota mėnesinė suma (atlyginimas) ir kas mėnesį skirtingas “numeriukas” ir data.
Covido laikais šia tema išpopuliarėjo patformos tokios kaip Deel – jei darbdavys ja naudojasi – viskas dar paprasčiau – ten sistema pati sugeneruoja sąskaitas ir taip dar sumažėja rankinės biurokratijos. Atlyginimas krenta kas mėnesį taip, lyg darbas būtų pagal sutartį kaip “senais gerais laikais”.
Ir tada – metų pradžioje (kai jau visoj žiniasklaidoj kalbama apie mokesčių deklaravimą), reikia užpildyti metinę pajamų deklaraciją. Apie pildymą parašysiu atskirai kai ateis laikas pačiam deklaruoti, kai viskas bus šviežia.
Bet pagrinde ten užtenka įvesti savo metines pajamas, next next next ir viskas. Anksčiau buvo siaubingai baisios formos ir reikėdavo ant ragelio su VMI konsultantu pildytis, bet paskutiniais metais ten viską labai supaprastino.
O kaip su PVM?
Čia yra atskira tema, į kurią įlysiu atskirai išsamiau. PVM programuotojui dirbančiam užsienio darbdaviui yra labai geras įrankis dar susimažinti mokestinę naštą – bet ten atsiranda papildoma biurokratija.
Kol kas, tiesiog paminėsiu, kad dirbant užsienio darbdaviui ir pajamas gaunant iš užsienio, tai nėra PVM objektas ir jokio PVM’o mokėti nereikia, nepaisant viršytos 45.000 ribos, kuri šiaip egzistuoja vykdantiems individualią veiklą.
Nesant PVM mokėtoju ir daug uždirbant, VMI paprastai mėgsta kartą per metus atsiųsti labai baisų laišką apie tai kaip “galbūt” reikia sumokėti PVM. Tačiau nereikia. Užtenka tada jiems paskambinti ir papasakoti apie save (bendrauja maloniai).
Todėl paprasčiausiu atveju – tiesiog nesukt dėl to sau galvos.
Vėliau parašysiu, kaip nebijant šiek tiek daugiau apsikrauti biurokratija, galima PVMą išnaudoti toliau optimizuojant mokesčius.
Populiarios baimės ir mitai
Dažna miskoncepcija yra tai, kad neva tai dirbant pagal individualią veiklą darbuotojas yra kažkaip mažiau apsaugotas, ar jam kažkaip kažkokios socialinės garantijos nepriklauso. Asmeniškai mačiau kaip sklandantys mitai atbaidė specialistus nuo gerokai didesnių pajamų.
Žinoma, kalbu iš privilegijuotos gerai apmokamo profesionalo pozicijos (ir asmeninės patirties) ir taikau tai būtent tokiai pozicijai, o ne visiems dirbantiems “ant savęs” bendrai. Jei užsiimat rankdarbiais su individualia veikla – taip, pajamos bus nepastovios, apmokamų atostogų nieks neduos, paskolą gauti bus misija neįmanoma ir panašiai. Programuotojų virtuvėje, situacija yra smarkiai kitokia.
Trumpai paneigsiu populiarius mitus.
Mitas: Nepastovios pajamos
Realybė: Pajamos pastovios. Dažniausiai atlyginimas mokamas kas mėnesį lygiai taip pat, kaip ir pagal darbo sutartį.
Mitas: Gali bet kada atleisti
Realybė: Teoriškai gali. Praktiškai, beveik visuose kontraktuose turėjau bent mėnesio ilgio notice period (pagal darbo sutartį berods būdavo 14 dienų, bet tai jau buvo labai seniai), kartais ir poros mėnesių. Todėl niekas nieko on-the-spot neatleidinėja, viskas vyksta civilizuotai. Neretai, darbuotojui norint išeiti, darbdavys jį paleidžia anksčiau nei baigiasi notice period, bet atlyginimą išmoka už visą notice period. Tai kartais gali gautis ir papildomas mėnuo “apmokamų atostogų”. Arba mėnuo “dvigubo atlyginimo”, jei pavyksta anksčiau pradėti naują darbą.
Taip pat esu turėjęs darbdavių, kurie nenorėjo notice period. Išnaudojau tai to my own advantage. Jau susiradęs naują darbą, dirbau sename iki paskutinės minutės, ir į naują perėjau “ant rytojaus”, tam kuris notice period nenorėjo pasakęs, kad nuo ryt nebedirbsiu.
Mitas: Nėra apmokamų atostogų
Realybė: Jei susitari, tai yra. Tai yra dalis sutarties su darbdaviu. Jei nori atostogų, susitari dėl atostogų. Prieš keletą metų dar reikėdavo dėl šito atskirai derėtis. Dabar dauguma nutolusių darbdavių duoda atostogas be papildomų derybų.
Neretai girdžiu, kad “taip negalima”, negalima “išrašinėti sąskaitos už atostogas” ir panašiai. Gal ir negalima, bet niekas už atostogas sąskaitų ir neišrašinėja. Sąskaita būna už darbą, kiekvieną mėnesį su vienoda suma. Kiek iš to darbo buvo atostogos ir kiek neatostogos – čia yra darbuotojo ir darbdavio susitarimo reikalas, niekam aplink nereikia to matyti.
Didžiąją dalį karjeros dirbu pagal kontraktą ir visada turiu apmokamas atostogas. Ir jų dažniausiai turiu daug daugiau, nei darbdaviai privalo duoti dirbantiems pagal darbo sutartį.
Mitas: Netenkama socialinių garantijų
Realybė: Galioja visos socialinės garantijos. Dirbantis pagal IV moka socialinio draudimo mokesčius. Gali gauti valstybės gydymą, net nedarbingumo išmokas sergant. Verta paminėti, kad dažniausiai darbdavys “nesicackina” ir darbuotojui susirgus duoda pailsėti nemažindamas atlyginimo, tad dėl reliatyviai juokingos Sodros nedarbo išmokos net neverta gaišti laiko.
Mitas: Nekaupiama pensijai
Realybė: Pensijai kaupiama. Tiek per Sodrą (Sodrai įmokos mokamos), tiek per padidėjusias pajamas individualiai (čia kiekvieno asmeninis reikalas). Tiesa, dėl lubų gal valstybės pensija gautųsi mažesnė, nei dirbant pagal darbo sutartį ir sumokant daugiau. Tačiau turint mintyje, kad į rankas liekantis atlyginimas bus gerokai didesnis, pinigus savarankiškai investuojant, pensija gausis daug didesnė.
Asmeniškai, pradėjus dirbti pagal individualią veiklą ir ženkliai padidėjus pajamom, keletą metų dalį pajamų investuojant, mėnesiniai dividendai ėmė viršyti vidutinę senatvės pensiją būnant vos virš 30.
Mitas: Bankas neduos paskolos būstui
Realybė: Bankas paskolą duos. Dabar jau tiksliai neatsimenu (seniai paskolą ėmiau, bet ėmiau keletą metų jau dirbdamas su individualia veikla), bet gal reikalavo parodyti pajamų pastovumą ir norėjo visų metų pajamų išrašo ir panašiai. Bankas mato ir supranta, kad darbas pastovus ir potencialiai tos pajamos ne tik kad bus pastovios, bet ir augs.
Dar ir maržą tada gavau gerokai mažesnę, nei pagal sutartį dirbantys kolegos su tuomet bent keturis kartus mažesniais atlyginimais.
Mitas: Reikia turėti savo įrangą
Realybė: Darbdavys visada atsiųs nešiojamą kompiuterį pagal pageidavimus, ir dažnai duos metinį biudžetą savo darbo vietai įsirengti (monitoriams, standing desk’ui, patogiai kėdei, geram webcam’ui/mikrofonui ir pan.).
Mitas: Nu bet vis tiek kažkaip baisu
Realybė: Nu bet nebijok, viskas bus gerai!
Realiai, pradėjus dirbti pagal individualią veiklą, baisiausias dalykas yra grįžti dirbti pagal sutartį ir atiduoti virš 40% atlyginimo mokesčiams.
25 responses to “Individuali Veikla Programuotojams”
Labas, kudos už dalinimasi aktualia informacija. Pats šiuo metu vis laikas nuo laiko pagalvoju apie darbą individualia veikla. Kolkas lyg neradau informacijos apie PVM – kodėl nereikia jo mokėti dirbant užsienio darbdaviui ir kaip tai panaudoti dar labiau optimizuojant mokesčius. Gal artimiausiu metu planuoju apie tai parašyti?
Taip, planuoju ir būtinai parašysiu!
Pasistengsiu per ateinančius porą mėnesių (kai pačiam reiks deklaracijas ir prašymus grąžinti permokas vėl susipiltyti už pusmetį), kad viskas šviežia ir aktualu būtų.
Dėkui labai už naudingą info, super blogą pradėjai!
Turiu klausimą dėl mažosios bendrijos: pliusai ir minusai lyginant su IV? Ar apsimoka imti programuotojui? IV punktas, kad atsakomybė krenta asmeniui ir atsako savo turtu vs. atsakomybė krenta MB šiek tiek gąsdina.
Domėjausi perėjimu prie MB prieš keletą metų prie ~110k pajamų. Skaičiai rodė, kad gal ir pavyktų sutaupyti iki ~4k mokesčių, bet:
– Galimybė sutaupyti remiasi prielaida, kad kažkaip pavyktų pagrįsti 30% veiklos sąnaudas (MB neturi varianto 30% pajamų atskaityti sąnaudom be biurokratijos). Čia labai sudėtinga, nes realios išlaidos nuotoliu dirbančio programuotojo veiklai yra labai mažos. Lyg buvo galima direktoriaus atlyginimą, išmokamą pagal civilinę sutartį, priskirti išlaidom. Bet jis apmokestinamas iš karto 20% GPM tarifu. Tai sumoj skaičiavau, kad gaunasi beveik tas ant to.
– Kadangi dalis pajamų išsimokama per civilinę sutartį, o kita dalis per dividendus, nebemokama Sodrai ir nebekaupiama valstybinei pensijai. Kas yra mizeris šiaip, bet turint minty, kad mokestinė našta geriausiu atveju pakistų labai nedaug – galbūt tai nėra geras kompromisas.
– Smarkiai didėja biurokratinė našta – reiktų samdytis buhalterį (man siūlė už ~200/mėn – nelyginau pasiūlymų, tai nežinau daug čia ar mažai), kas suvalgytų dalį sutaupytų mokesčių. Reikėtų rankioti čekiukus ir galimai paskui terliotis su VMI.
– Atlyginimas krenta nebe į tavo sąskaitą, o į MB sąskaitą ir apsunkėja disponavimas uždirbtais pinigais – reikia maklinti ir išsiminėti per civilinę sutartį ir dividendus.
Man IV pagrindinis privalumas yra beveik nulinė biurokratinė našta su 20% ir mažesne mokestine našta – įkrito pinigai, įrašei į ekseliuką, formulės paskaičiavo mokesčius, du pavedimai, done. Pavasarį pajamų deklaracija ir viskas. Aišku, galima dar apsikrauti PVM biurokratija (parašysiu atskirai) tiek IV tiek MB, kad susimažinti naštą.
Dėl atsakomybės savo turtu – taip. Bet iš profesinės patirties nesusidūriau kad tai kažkaip gąsdintų – gal nelendu į kažką labai rizikingo. Realiai su klientais visada turiu normalius santykius. Jei visgi yra rizika, kad už kokią kliurką klientas norėtų susidoroti, galima pasidomėti profesinės civilinės atsakomybės draudimu dirbant su IV.
Vėlgi, čia yra mano keleto metų senumo išvados. Dabar, kai pasibaigs (tikėkimės niekuo) mokesčių didinimo reforma, bet kokiu atveju ketinu profilaktiškai pasikonsultuoti su kokia nors buhalterinių paslaugų įmone ir iš naujo įsivertinti situaciją. Gal prie padidėjusių pajamų galima išlošti daugiau mainais į daugiau biurokratijos – reikia pasisverti.
Bankai prašo nuo 2 iki 3 metų bankų tranzakcijų išrašų. Žiūri jog mėnesinės įplaukos būtų stabilios. Mėnesines pajamas vertina pagal mažiausią mėnesį, o ne metų vidurkį ima. Ir atlyginimą į rankas skaičiuoja tik ~50% nuo pajamų. Kas yra ženkliai mažiau, nei iš tikro gauni į rankas.
Jei žiūrėti tokius pvz. kaip šitam poste 120k, tai ar ima 50% ar 60%, nėra aktualu. Bet daugumai tokios sumos tik sapnuose yra. Dėl to jei ruošiatės imti paskolas, labai gerai paskaičiuokit kada apsimoka pereiti prie idv.
Programuotojų atveju dažniausiai pajamų stabilumas nėra problema. Tai būna stabilios mėnesinės pajamos, kurios dažniausiai metams bėgant gan ženkliai auga.
Bankai šitai mato ir supranta.
Programuotojui dirbant su individualia veikla, bankui geriausia sakyti tiesiai šviesiai – dirbu užsienio darbdaviui. Individuali veikla čia tik formalumas legaliai mokesčiams susimokėti. VMI žinoma taip negalima sakyti ir reikia sakyti kad jokių čia darbo santykių nėra, o tik “teikiu paslaugas klientams ir tų klientų nepažįstu”. O bankai viską supranta ir į tai atsižvelgia.
Bankam galima ir darbo sutartį su klientu parodyti.
Žinoma, paskolas, kaip ir daug kitų dalykų gyvenime reikia pasiplanuoti. Jei tik išėję iš žvėriškai apmokestintų darbo santykių ir persiforminę į individualią veiklą norite gauti paskolą – niekas neduos (kaip ir kątik darbą pakeitus esant darbo santykiuose). Geriau tada paskolą imti arba prieš išeinant iš darbo santykių, arba jau dirbant su užsieniu per individualią veiklą kokius porą metų.
Jei aš gerai pamenu, bankai kaip pajamas vertina 70% realių individualios veiklos pajamų, nes formaliai turi tuos 30% leidžiamų atskaitymų nurašyti kaip ne pajamas. Bet čia sakyčiau yra geras dalykas – dabartiniai reikalavimai kai leidžia paimti paskolą su 50-60% mėnesio pajamų sudarančiom įmokom yra labai pavojinga visiems paskolų gavėjams.
Su individualia veikla dirbant gal ir neduos paskolos, jei norit įmokom išleist pusę mėnesio pajamų. Na, bet niekada taip nedarykite (jokia forma apiformintuose darbiniuose santykiuose)! Tai jau būtų gyvenimas ne pagal galimybes. Iki 20% pajamų paskolai programuotojo atveju – dar dar – pajamos tikėtina augs. Optimaliausia iki 5-10% pajamų skirti tai neišvengiamai kasmėnesinei paskolos daliai. Daugiau galite skirti savarankiškai, norėdami anksčiau atsikratyti naštos.
“Aš visada tiesiog veduos metinį Google Sheet (vėliau padarysiu templeitą ir pasidalinsiu)”
Gali pasidalinti templeitu?
Prašom 🙂
https://docs.google.com/spreadsheets/d/1TKveWYVQX01HyKBSm4I2WZ1iw49cWjBgO8Msl0BeTLw
Esu girdėjęs, kad dirbant pagal kontraktą įmonei, VMI gali prisikabinti, kad tai “darbo santykiai” ir išrašyti baudas atgaline data.
Kažką radau prie verslo liudijimo, bet nežinau ar tik šitas ar ir dar daugiau būna:
“negalima teikti paslaugų įmonėms, kai veiklos sutampa” – https://www.vmi.lt/evmi/kokie-yra-individualios-veiklos-pagal-verslo-liudijima-apribojimai-
Visada turint savo verslą, ar tai IDV, ar tai MB, ar tai UAB, VMI gali kabintis ir tikrinti.
Todėl svarbu yra, kad kontraktas atrodytų kaip kontraktas. Ten turi būti aiškiai aprašyti santykiai tarp kontraktoriaus ir kliento, o ne darbuotojo ir darbdavio.
Kontraktorius klientui nedirba, negali niekaip jo reprezentuoti ir iš viso nieko bendro so klientu neturi.
Negali būti užsimenama apie kažkokias apmokamas atostogas, turi būti aiškiai parašyta, kad įranga yra kontraktoriaus atsakomybė, kad nėra pavaldumo, kad kontraktorius pats nusprendžia kaip, kada dirbti, kad jis gali samdyti kitus žmones ir t.t. ir pan.
Visi benefitai yra susitarimas už kontrakto ribų.
Ši praktika yra vakaruose plačiai paplitusi (irgi dėl mokestinio palankumo) ir atidirbta. Ir visose šalyse daug metų vietinės institucijos su tuo bando kovoti (pvz IR35 UK). Bet kaip visada – biurokratai sau, realybė sau.
Sveiki, labai džiaugiuosi, kad atradau jūsų tinklaraštį. Tai puikus ir labai naudingas darbas!
Norėčiau paklausti, ar nekyla keblumų su užsienio darbdaviu dėl neaiškios Lietuvos mokesčių sistemos, ar nekyla jiems klausymų ar tvarkingai mokesčiai bus mokami ir t.t. Pats planuoju pasikalbėti su darbdaviu ir pereiti nuo standartinės darbo sutarties prie kontraktoriaus. Pats gyvenu ir dirbu nuotoliu UK ir planuoju persikelti į Lietuvą.
Ačiū!
Kai santykiai formaliai yra sudaromi kaip “kontraktoriaus ir kliento”, o ne “darbuotojo ir darbdavio”, klientui kontraktoriaus mokestiniai reikalai nebebūna aktualūs. Jei kontraktorius nemokės mokesčių, tai jau bus kontraktoriaus problema ir institucijos gaudys ir baus kontraktorių, o ne klientą.
Vieninteliai keblumai kartais būna, jei darbdavys turi griežtą “no contractors” politiką ir samodo tik ten, kur pats įsteigia legal entity. Nors šiais laikais jau egzistuoja vadinami employer of record – ale proxy juridiniai vienetai darbuotojo šalyje, kurie darbuotoją įdarbina ir moka jam kaip samdomam darbuotojui atlyginimą (su visais išplaukiančiais žvėriškais mokesčiais), o tikrasis darbdavys moka tai proxy įmonei. Nerekomenduoju šito kelio (>40% vs ~20% mokesčiai). Geriau susitarti santykius forminti kaip kontraktą, nieko neminėti ten apie benefitus, atostogas ir pan.
Everyone’s gangsta kol mokesciu administratorius nepadaro patikrinimo, kurio metu nustato faktiskus darbo santykius, ir staiga esi skoloj mokesciu skirtuma tarp IV ir DS + delspinigiai. Tai, kad dirbi darbdavio suteiktomis darbo priemonemis, uz fiksuota atlygi, pagal darbdavio nustatytas darbo taisykles, yra ryskus red flag.
Žinoma – todėl reikia, kad viskas tvarkingai sutarty/kontrakte būtų surašyta – jokių darbo priemonių, darbas savo laiku, gali samdyti kitus žmones etc etc.
Atostogos, darbo priemonės ir kiti dalykai – čia privataus susitarimo reikalas, nefigūruojantis jokiuose patikrinamuose dokumentuose.
Sveiki, pats esu dirbęs kaip kontrakteris ilgą laiką UK, ir IR35 buvo man a huge pain in the neck.
Dabar esu Lietuvoje ir net nežinau nuo kuo pradėti ir kokios yra misclassification rizikos. Gal galėtumėte parekomenduoti buhalterį / teisininką kuris galėtų padėti teisingai sutvarkyti kontraktą / working practises Lietuvoje dirbant su US klientu?
Taip pat įdomu, misclassification atvėju, ar VMI mokesčių skirtumą prašytų iš kontrakterio ar kliento?
Mano supratimu, kol kas VMI mokestinius tyrimus ir konstatavimą darbo santykių daro tik LT<->LT kontraktų atveju – nes čia jie gali aiškiai nustatyti, kad tai yra darbo santykiai (ir dažnu atveju tai ir būna tik darbdavio bandymas sutaupyti, darbuotojui net nelabai suprantant kas vyksta). Ir čia tada jie gali abejas šalis pasiekti ir bausti.
Kontrakto su užsienio įmone atveju, inspekcija neturi galimybių kažko reikalauti iš užsienio įmonės, kuri be kita ko tiesiog pirko paslaugas pagal kontraktą iš kažkokio vietinio rezidento. Todėl, mano manymu, baustų tik kontraktorių (nes jį pasiekia ir gali bausti).
Praktiškai, neteko girdėti, kad taip būtų nutikę kam nors. Tiesiog, jei nori dirbti užsienio įmonei, nėra kito varianto, kaip B2B (ir tada kontraktas – arba individuali veikla, arba MB, ar UAB). Įmonei steigti juridinį asmenį ir apsikrauti kitos šalies mokestine biurokratija tam, kad pasamdyti vieną žmogų iš ten – ne variantas – jokia įmonė taip nedarys.
Tiesa, būna proxy įmonių, taip vadinamų “employer of record” – įmonė reziduojanti LT, kuri įdarbina žmogų vietoj ir tada realus kontraktas būna tarp proxy įmonės ir užsienio įmonės. Tokia bereikalinga ir brangi schema.
Toliau praktiškai – darbas nuotoliu (jokių darbdavio taikomų apribojimų iš kur/kaip/kada dirbti), kontrakte surašyta viskas kas reikia:
– kontraktorius pats organizuoja kada/kaip/kokiomis priemonėmis dirba;
– darbo priemonėmis ir panašiai rūpinasi pats kontraktorius (jei praktiškai yra kitaip ir darbdavys nupirks laptopą – to niekas nepatikrins);
– gali samdyti kitus žmones ir deleguoti, atsako už kokybę (tipiškai B2B, sąlyga dėl vaizdo)
– turi kokius nors time-sheet’us/ataskaitas submittinti kas mėnesį (praktiškai dažniausiai neturi, bet dėl vaizdo – reikia)
– ir pan, dabar visko mintinai neatsimenu, bet tai standartinės B2B sutartys, darbdaviai samdantys remote pukiai žino kaip turi būti surašyta.
Realiai vienintelis dalykas, prie ko galima kabintis – “o kodėl tik vienas klientas?”. Bet čia nesąmonė – niekur nėra nustatyta, kiek klientų verslas gali ir negali turėti. Vienas yra geriau nei nulis, nuo vieno jau mokami mokesčiai ir visi laimingi.
Chill.
O jeigu “VMI mokestinius tyrimus ir konstatavimą darbo santykių daro tik LTLT kontraktų atveju”, tai jeigu klientas įmonė Lietuvoje, tuomet geriau atsidaryti mažają bendriją ?
Nemanau, kad čia verslo formoj klausimas.
Svarbu kaip kontraktas surašytas ir kokios galimybės realiai patikrinti, kad realus darbas neatitinka kontrakto sąlygų.
Sveiki! Labai ačiū už sukurtą blogą, pats naudingiausias dalykas kurį atradau! Esu absoliučiai žalias individualios veiklos pasaulyje – planuoju dirbti būtent užsienio kompanijai kaip programuotojas, kaip čia ir aprašyta ir turiu klausimų:
1. Man kompanija pasakė, kad duočiau VAT numerį, bet čia būtu būtent PMV numeris, tai jeigu aš nesu PVM mokėtojas (ir nenoriu būt), ką jiems pateikti? Ar IV pradėjimo metu gausiu kažkokį mokesčių mokėtojo numerį kurį galiu jiems duoti?
2. Kokį šabloną naudoji užsienio kompanijai siunčiant invoices? Galbūt kokiu pavyzdžiu galėtum pasidalint? 🙂 Jeigu ir ne savo, bet bent jau žinočiau nuo ko pradėti!
3. Dar galvojau susirasti kokį nors konsultantą šiais ir kitais klausimais, būtu naudinga pradžiai, gal turi kokių rekomendacijų kitoms įmonėms ar individualiems konsultantams būtent šiomis temomis, kad man pagelbėtų viską nuodugniau išspręsti?
Ačiū!
1. Taip, kartais būna, kad įmonė nori VAT numerio. Ir taip, tai yra PVM mokėtojo kodas. Kontraktinant darbdaviui užsienyje, net ir viršijant dabartinę 45k per metus PVM ribą, mum nėra prievolės registruotis PVM mokėtojais. Galima, bet nebūtina. Čia keliai yra du:
– Aiškinti darbdaviui, kad nėra tokios prievolės, kad sunku tą kodą gauti (nes nėra prievolės) ir bandyti susitarti, kad nereikalautų – jei pavyksta, šitas variantas biurokratine prasme yra paprastesnis. Jei darbdavys reikalauja VAT kodo, tai “bet kas” nepraeis – VAT kodą galima patikrinti https://ec.europa.eu/taxation_customs/vies/#/vat-validation
– Arba, registruotis PVM mokėtoju su visais iš to išplaukiančiais “malonumais”. Apie tuos malonumus/prievoles, bei registravimąsi PVM mokėtoju esu rašęs atskirame poste.
2. Paprasčiausiai google invoice template 🙂 Pirkėjo rekvizitai, pardavėjo rekvizitai, už ką ir kiek mokėti. Jei esi PVM mokėtojas, reiktų parašyti kažkur po suma eilutę “VAT is managed by the client under reverse charge procedure”.
3. Konkrečių rekomendacijų neturiu, bet tikrai bet kuri buhalterinių paslaugų/apskaitos įmonė pakonsultuos. Kai kurios nenorės kalbėtis kol neparodysi pinigų, kitos mielai išklausys situaciją ir kažką patars prieš kažkokį bendradarbiavimą pasirašant. Iš kitos pusės – su individualia veikla viskas per daug paprasta ir tikrai nereikia konsultantų.
Vykdau tokią veiklą, kokia aprašyta šitame straispnyje, ir gavau žinutę iš VMI dėl neatitikimų pajamų deklaracijoje. Aš teikiamas užsienio klientams paslaugas pažymėjau Lietuvos (LT) valstybės kodu, bet sako, kad reikia kliento užsienio valstybės kodą nurodyti čia. Ar jie teisūs? Nesikeičia čia tada kažkokie mokestiniai niuansai? Dariau viską kaip praeitais metais ir problemų nebuvo.
Taip, VMI teisūs – reikia nurodyti užsienio valstybės kodą iš kur pajamos gautos.
Jei būtų LT – greičiausiai atsirastų prievolė PVM mokėti nuo tų pajamų (LT gautų).
Tiesiog patikslinkite deklaraciją – jokių problemų čia.
Įdomiai, nes su VMI išsiaiškinau, kad viskas vis dėl to gerai deklaracijoje, kurioje nurodytas LT kodas – veikla nėra vykdoma iš nuolatinės bazės užsienyje (https://www.vmi.lt/evmi/en/kokiais-atvejais-individualios-veiklos-pajamas-turiu-deklaruoti-kaip-gautas-is-uzsienio), todėl GPM gaunasi Lietuvoje, bet paslaugos suteikimo vieta yra užsienis, todėl ne PVM objektas Lietuvoje. Skirtingi mokesčiai apibrėžti skirtingais įstatymais ir naudoja skirtingus terminus.
Kodėl aš pagrinde tikslinausi dėl pajamų valstybės nurodymo, nes man pasirodė, kad tada gali atsirasti prievolė mokėti pajamų mokestį užsienyje, o VMI tada reiktų pateikti duomenis dvigubo apmokestinimo naikinimui. Gali būti, kad vis gi mano deklaracijos nėra teisingai supildytos, bet mokesčiai sumokėti teisingai, ir todėl problemos galų gale nėra.
Čia buvo mano antra deklaracija taip užpildyta, tad buvo keista kaip pirmoji praėjo, bet antroji, kuri užpildyta taip pat, pasirodė su neatitikimais. Įdomu kaip seksis su sekančia deklaracija.
Įdomu!
Man kiek atsimenu irgi ir taip ir taip yra praėję. Pradžioj žymėdavau LT, praeidavo. Po to kažkada paskambino, kad blogai ir reikia ne LT žymėti – tada peržymėjau tais metais ir toliau žymėdavau ne LT.
Turbūt jiem svarbiausia, kad mokesčiai tvarkingai sumokėti, o ten formos sykį taip, sykį kitaip – pagal tikrintojo nuotaiką/supratimą praeina kažkaip.