Programuotojų atlyginimai gali būti labai dideli. Kartais gali atrodyti kaip iš fantastikos srities ir nepasiekiami.

Ypač karjeros pradžioje – skaitai apie virš dešimt tūkstančių per mėnesį, o realiai siūlo dešimtkart mažiau. Karjeros pradžioje reiktų kabintis už bet ko, kad tik įgauti patirties.

Pirmi keli metai yra tie, kai atlyginimas auga šuoliais – jis gali keletą metų iš eilės kas metus dvigubėti. O kiekvienas atlyginimo padvigubėjimas yra labai juntamas, visada atrodo kad tai jau life-changing įvykis. Ir tie įvykiai kartojasi.

Tačiau tai nevyksta savaime. Be aktyvių pastangų, galima užstrigti, ir nemažai žmonių įvairiuose karjeros etapuose užstringa. Užstrigusiems taip pat šešiaženkliai skaičiai atrodo kaip kažkokie išsigalvojimai.

Tai ką daryt?

Žinoti savo vertę

Savo vertę reikia pamatuoti pagal turimą patirtį ir pagal tai kiek už ją siūlo rinkoje. Tuomet prie norimos savo kainos dar pridėti 20-30%, kad būtų erdvės deryboms.

Savo vertės negalima nustatinėti pagal esamą atlyginimą. Tai yra dažnas stabdis, trukdantis uždirbti daugiau. Uždirbant 2000 prašyti 5000 gali būti nedrąsu – atrodo tarsi per daug išsišokama. Bet jei rinkoje moka 5000, o paprašysi 2500, tai dažniausiai 2500 ir duos. O paprašius 6000 bus įmanoma susitarti ir dėl 5500.

Trečiaisiais savo karjeros metais per vieną darbo pokalbį šoviau aukštai, pats manydamas kad tai yra nesąmonė, bet norėjau pabandyti – o kas bus? Blogiausiu atveju čia pokalbį ir baigsime, viduriniuoju – pasiūlys kažką “realesnio”, o geriausiu – susitarsime. Atsakymas tada buvo “gerai”, o aš vos nenukritau nuo kėdės, iškart pamaniau, kad reikėjo prašyti dar daugiau.

Keisti darbus

Darbovietės keitimas yra numeris vienas pajamų boosteris.

Dirbant vienoje vietoje niekada niekas nepasiūlys padvigubinti atlyginimo. Taip tiesiog nebūna. Maks ko galima tikėtis tai paaukštinimo pareigose ir su tuo ateinančio 20-30% atlyginimo pakėlimo (geriausiu atveju). O ir šitai dažniausiai ateina tik aktyviai to prašant ir tikrai nenutinka kasmet. Dažnesniu atveju, tiesiog dirbant savo darbą, atlyginimas kas metus augs iki 10%.

O jei taip nutiktų, kad po metų atlyginimas visai neauga – tai yra pats aiškiausias ženklas, kad darbą reikia keisti. Negali būti jokių pasiteisinimų. Rinkoje programuotojų atlyginimai visada auga.

Žinoma, jei pavyksta esamoje darbovietėje susitarti dėl 20-30% – tai yra neblogai. Bet ne karjeros pradžioje. Pirmus kelis metus atlyginimas turi augti 50% ir daugiau. Gali jis smarkiai augti ir vėliau karjeroje, ypač jei pradžioje užstringama su žemom pajamom.

Fun fact: man asmeniškai karjeros pradžioje yra siūlę paaukštinti pareigose (pakeisti pareigų pavadinimą), bet nedidinti atlyginimo. Nuo tokių pasiūlymų reikia bėgti kuo toliau. Nes paaukštinimas pareigose reiškia daugiau atsakomybės. Daugiau atsakomybės už tiek pat pinigų? Ačiū, bet ne.

Apie patirtį: esu dirbęs su žmonėmis, kurie vienoje darbovietėje dirbo ir po 15 ir daugiau metų. Jie yra vadinami dinozaurais. Dažniausiai jie turi tuos 15 metų trijų metų patirties ir jų žinių lygis yra užstrigęs ten, kur jis atėjo prieš 12 metų. Jiems yra sunku – tiek dirbti su naujai ateinančiais specialistais, tiek būti paklausiais darbo rinkoje. Nebūkite dinozaurais. Dažnas darbo keitimas turi šalutinį poveikį – priverčia išeiti iš komforto zonos ir nuolat tobulėti. O tai taip pat prisideda prie galimybės auginti atlyginimą.

Verta paminėti, kad per dažnas darbų kaitaliojimas gali užklijuoti “job hopperio” etiketę, kas nėra gerai – atrankose job hopperiai nėra labai geidžiami. Kelis kartus per metus šokinėti tarp darbų nerekomenduoju. Kartais, gerai įsitaisius, naudinga pasėdėti kelis metus ramiau. Bet neužsisėdėkite. Ypač karjeros pradžioje. Sverkite rizikas per dažno šokinėjimo ir perspektyvos turėti didesnes pajamas.

Dalyvauti atrankose

Pastoviai būti atviram pasiūlymams ir netingėti visada aktyviai dalyvauti atrankose. Tai irgi yra darbas, bet tai yra labai atsiperkantis darbas – visada žinai kas darosi rinkoje – tiek kokių įgūdžių reikia, tiek kokie už tai siūlomi pinigai.

Net jei dabartiniam darbe viskas gerai. Net jei moka daug. Net jei kątik pakėlė atlyginimą. Jokių pasiteisinimų. Reikia atrašyti tiek recruiteriam LinkedIn’e, tiek patiems aktyviai browsinti darbo skelbimuose. Visur iš eilės aplikuoti nereikia. Bet kartais atsiras kažkas įdomaus kur galima pabandyti jėgas. Blogiausiu atveju tiesiog paaštrės interviu įgūdžiai.

Dažna problema esamam darbe – suėjus metų (ar kitų metų, ar dar kitų metų) jubiliejui – nenori kelti atlyginimo. Būna begalė priežasčių, kodėl dabar negalima nieko padaryti ir kodėl reiktų kažko palaukti.

Tokiam atvejui yra šimtaprocentinis vaistas – gauti naują darbo pasiūlymą.

Turint alternatyvą, apie ją pasakyti savo vadovui. Čia iš karto dingsta visi pasiteisinimai apie tai kaip dabar ne laikas, kaip čia ne pagal procesą, kaip čia negalim taip smarkiai kelti, kaip čia nesąžininga prieš kolegas ir taip toliau, ir panašiai. Visada suveikia. Žinoma, counter-offeris dažniausiai nepermuša alternatyvaus pasiūlymo, o ir motyvacija šitoje vietoje gali būti jau nukentėjusi, tad reikia pasisverti, ar verta saugiai likti, ar visgi judėti toliau. Kas tampa ankstesniu punktu – keisti darbą. Betkokiu atveju – išlošiate jūs.

Lojalumas pinigams

Lojalumas darbdaviui neatsiperka. Tai yra faktas.

Rinkoje atlyginimai visada auga sparčiau negu jie keliami esamiems darbuotojams. Dažniausiai nauji darbuotojai į tas pačias pareigas yra priimami už daugiau pinigų. Nesąžininga, bet taip yra. Dažniausiai įmonės neinvestuoja į esamų darbuotojų išlaikymą tiek kiek investuoja į naujų prisiviliojimą. Nesąmonė, taip neturėtų būti, doesn’t make sense, bet pasaulis (su retomis išimtimis) taip veikia.

Lojalumas yra tai, kas buvo svarbu mūsų tėvų kartai. Žmonės dirbdavo visą gyvenimą viename darbe. Dabar pasaulis pasikeitė. Dirbant 10 metų viename darbe, tikėtina, atlyginimas (ir patirtis!) bus keletą kartų atsiliekantis nuo rinkos. Pamirškite lojalumą. Dirbame už pinigus. Lojalumą darbdaviui irgi parduodame už pinigus – dirbti geriausia ten, kur daugiau pasiūlys pinigų.

Šiuolaikiniai darbdaviai dažnai šitą supranta, bet vis tiek stengiasi apeiti bandydami darbuotoją pririšti vadinamais auksiniais antrankiais – opcionais, kurie paprastai pasiūlomi prie atlyginimo su papildomom sąlygom.

Tos sąlygos dažniausiai yra išbūti pas darbdavį 4 metus, kas metus opcionų primetant su nauja 4 metų sąlyga. Kaip jau rašiau anksčiau – tai dažniausiai yra loterija. Ir vis tiek dažniausiai dalį opcionų jau galima pasiimti išdirbus pirmus metus. Tada galima išdirbti metus (už didesnį atlyginimą) kitoj įmonėj, pasiimti opcionų ten ir taip savo statymus bent kažkiek diversifikuoti.

Kitas (labai juokingas) būdas, kaip darbdaviai bando įsiteikti underpaid darbuotojam ir juos išlaikyti – žaidimas emocijomis – investavimas į HR ir visokį jų skleidžiamą nonsensą apie taip kaip “ne pinigai svarbiausia, čia va pas mus sėdmaišių ir pleisteišinų yra, dar va bananų imkit, šunį, vaikus atsiveskit, mes čia šeima” ir pan. Nelabai čia daugiau ką komentuot turiu.

Na, nebent paminėti, kad HR – niekada nėra jūsų draugas. Žinoma, su jais santykį reikia palaikyti gerą, šypsotis, linksėti, bet žinoti, kad momentui pasitaikius, jie visada durs į nugarą. Atsargiai.

Žaisti žaidimą

Viskas skamba ciniškai – žinau. Tačiau tai yra tarsi žaidimas.
Žaidimą laimėti (arba jame pasistūmėti kaip galima toliau) galima tik žinant kaip gudriai jį žaisti. Žaidimas taip veikia. Perpraskite jį ir žaiskite taip, kad išspaustumėte daugiausiai naudos.

Sėkmės!